September 14 2020

SUŠILDYTI DRAUGYSTĖS

Jei žygis mus labiau kviečia įveikti iššūkius, tai stovykla – patirti santykių vingrybes. Ko tik nebūna stovykloje! Vietoje, kur kažkieno keliai išsiskiria ir susitinka, kur patiriamos pačios įvairiausios emocijos, bet kas benutiktų – tvyro sauganti ir palaikanti bendrystės dvasia.

Rugsėjo 11-12 dienomis organizuotoje jungtinėje stovykloje prie Ruškio ežero Tverų seniūnijoje, kurioje dalyvavo jaunimas iš Telšių, Kuršėnų, Rietavo, buvo ir žygių. Taip, taip, ne vienas, o du žygiai. Vienas žygis vyko naktį, o kitas dieną. Ar jie skyrėsi vienas nuo kito kaip diena ir naktis? Į šį klausimą gali atsakyti tik žygių dalyviai.

Jau vakarėjant, stovyklautojai, padalinti į dvi grupes, leidosi į paslaptingą kelionę po miškingas apylinkes. Grįžę jau sutemus iš atrastų daiktų turėjo įžiebti ugnį. Pirmieji liepsną įskėlė apelsinais pasivadinusi komanda. Ak, tie šauliai! Ne paslaptis, jog stovyklos reikalais labiausiai rūpinosi jų vadas mobilus jaunimo darbuotojas Ričardas Ruškys.

Vėsią rudens naktį stovyklautojai turėjo du pasirinkimus: drebėti nuo šalčio palapinėje arba spiestis prie laužo. Trumpai tariant, po bemiegės nakties laukė mankšta, „bulvė“ ir ekskursija po Lopaičių piliakalnį.

Įdomiausiais istoriniais momentais dalinosi nuostabiausia pasaulio gidė Irena Liškuvienė. Ji papasakojo įsimintinų istorijų apie akmenis, vyrus ir moteris, saulę ir mėnulį, medžius ir žynius, jog norom nenorom kilo klausimai, iš kur atsirado akmuo ir visa tai, kokia gyvybės paslaptis. Bene labiausiai įstrigusi žinia apie pagonis. Krikščionys visus, kurie nebuvo jų tikėjimo atstovai, vadino pagonimis. Tad kas buvome mes, senieji lietuviai? Gamtamyliai? Gamtatikiai? Ne, ne, tai ne akmens ar medžio garbinimas, tai – lyg altorius, kaip dabar – galimybė susisiekti su aukštesne dieviškąja jėga. Buvimas miške, tarp medžių, akmenų, šaltiniuotų vietų ir pasakojimo galia pasiekė net tuos, kurie mirė kaip norėjo miego.

Kodėl draugystė yra tokia svarbi? Draugas yra šalia mūsų, kai mus palieka meilė. Todėl, kad ten, kur nėra draugystės, nėra ir meilės, nėra bendrystės dvasios. Kartais žmonės klausia, kodėl patenku į bjaurias situacijas. Dėl egoizmo, baimės, tingumo, nenoro spręsti savo problemų, dėl nuolatinio noro gauti ir nieko neduoti. Kad pereitum lynu, nutiestu virš bedugnės, kuris yra mūsų gyvenimas, būtina mokėti palaikyti pusiausvyrą tarp savęs ir kito, šalia esančio. Sunku būti laimingu šalia nelaimingų, apleistų ir pamirštų artimųjų. Nyku ir liūdna, kur niekas nekūrena draugystės laužo. Kartais būna, kūrena ir niekas nepastebi. Ir tada žmogus išeina, pasitraukia, nes pavargsta vienas kūrenti.

Kodėl buvau toks laimingas? Tikriausiai todėl, kad buvau draugiškas, ir kiti buvo draugiški, laimė didėjo, augo, ir atsispindėjo mūsų šypsenose, skambėjo juoko kaskadose, matėsi darbuose.

Tokie ir sugrįžome, pavargę, nemiegoję, naktį sušalę, bet visi – sušilę prie draugystės laužo ir gal šiek tiek susimąstę – iš kur ta laimė ir visa tai.

Alma Riebždaitė



Rietavo atviras jaunimo centras.

Posted 2020 09 14 by RietavoJC in category "Naujienos